a

1 a pirma abėcėlės raidė, vartojama žymėti užpakalinės eilės žemutinio pakilimo labai atviram ilgam kirčiuotam balsiui (ãkys, gãvo, mãto), kiek uždaresniam trumpam balsiui – kirčiuotam (ràs, àpmetė, pàvežė, vištà) ir nekirčiuotam (ăkìs, tìkrăs, kătė̃). ^ Kurs ã pasakęs, turi ir bė sakyti (ką pradėjęs, turi ir tęsti) KI1.

◊ nuõ a lìg b iron. nedaug (temokėti): O, jis jau mokytas – paskaito nuo a lig b Kp.

nuõ a lìg z nuo pradžios lig galo: Jis išmoko nuo a lig z rš.